Rosalie ir Emmetto kambarys

-Ros,sendien gana.
*perbraukia pirstu per jos lupas*

-Mes nieko nepadarėm.
*Šiek tiek susierzina*
-Ir žinai galėjai išsirinkti ir geresnį momentą paduoti man žiedą...

-Nepyk...tiesiog as prisiminiau.
*pasako*

-Tad man negana...
*Pradeda plėšti nuo jo marškinius*

-Rosalie...
*buciuoja ja*

*Atsisega savo palaidinės sagas ir pradeda jį bučiuoti*

-Stop! gana...kita karta
*apvelka ja *

*Įniršusi užsisega sagas*
-Tu nenori to daryti...žinoma kas gali norėti psichopatės blondinės.
*Trenkia į Emmettą žiedą ir apsisukusi išeina*

*greit pasivija rosalie ir paiema uz rankos*
-Ros...as tave myliu ir mylesiu...nepyk.
*apsikabina*

*Stovi kaip įkalta,nejudėdama*
-Bet kodėl tu nenori to daryti?

-Na juk tau gana sendienai...meile mano.
*dar stipriau apkabina*

-Suprask aš myliu tave ir...ir...
*Ji užsikertą ir nežino ką pasakyti*

-AS ir tave MYLIU...
*laiko apkabines*

*Prisiglaudžia prie jo*
-Atleisk man...juk žinai,mano nuotaika permaininga kaip oras...

-Sitai jau zinau.
*pabuciuoja tada vel laiko apkabines*

*Pabučiuoja jį į lūpas ir atsidususi atsitraukia*

*tada paiemes ja i rankas paguldo ant lovos ir apkabina*
-Be taves mano gyvenimas...nebutu mano

-O be tavęs...mano egzistencija irgi neturėtų prasmės.
*Apkabinusi žvelgia į jį*

-Na isvada ta kad mes negalime vienas be kito.
*ziuri i ja*

-Taip.
*Atsidūsta,staiga ją apninka liūdnos mintys*

-Kas tau?
*paklausia*

*Atsistoja ir pažvelgia pro langą*
-Į mano galvą lenda visokios nesąmonės.

*ateina prie jos*
-Kokios?
*susirupina*

*Toliau žvelgia pro langą*
-Jos skaudintų tave...

-Nesijaudink...jos manes neskaudins...pasakyk